Pradžia | Forumas | Galerija

Iš “Bluewater hunt” sugrįžus...
2012 02 05   Komentarai ( 4 )

Jau ne kartą gyvenimas suteikė šansą išbandyti medžioklę Atlante ties Afrikos krantais, tačiau ši žadėjo būti išskirtinė. Tą paskutinę 2011 metų dieną mano ankstesnių medžioklių kolega, šių vietų žinovas Steevas džiaugsmingai pranešė, kad turėsime valtį su vairininku ir, jei leis oro sąlygos, trauksime tolyn į atvirą vandenyną prie senų apleistų platformų. Seniai svajojau, kaip ten nukakti. Turbūt būtų sunku rasti medžiotoją, negirdėjusį apie tokių vietų perspektyvumą ir iššūkius, bei nesvajojantį ten pamedžioti. Kad atsidurti ten, vien laivelio nepakanka, o reikalinga: sąlyginai ramus vandenynas bei dangus, sumanus vedlys-vairininkas, apatiški rykliai ir nemažai sėkmės. O mano atveju – dar ir pilnos dienos išeiginės. Taip viskas gerai ir nelauktai susiklostė, kad sulaukto pasiūlymo atsisakyti tiesiog buvo neįmanoma...

Ankstyvas 2011m. gruodžio 31 dienos rytas. 40 AG Yamahos variklis riaumoja pilnu pajėgumu ir lengvai per bangas stumia 12 m ilgio valtį. Matau, kelionė bus netrumpa. Mūsų vairininkas, Steevo pusbrolis, rimtai pasirūpino degalais – du pilni plastikiniai kanistrai po 30 litrų degalų laukia savo eilės… Vėjas ir vandenyno sūrūs purslai laikas nuo laiko apiprausia, o vis labiau aukštyn kylanti saulė lengvai šildo veidą. Smagu! Pagalvoju – o kaip dabar ten, LT, ko gero šalta...

image001_400

Palaipsniui tolstam nuo krantinės. Besimėgaujant vėjo-vandens dušu pasidaro šalta, tad nusprendžiam užsivilkti savo hidriakus. Pagaliau po 1,5 val. kelionės priartėjam prie pirmos platformos, kurios surūdijusi vamzdžių konstrukcija iškilusi 10-15 m virš vandens, o plotis siekia apie 30x50 m. Mintyse jau knibžda, o kas ir kaip gi ten, apačioje...?

image003_400

image005_400

Steevas papasakoja, jog praeitą kartą, kai jis medžiojo vienas, jam labai pasisekė. Prie šios pirmos platformos jis sumedžiojo 15 egzempliorių neblogų žuvų (svoris siekė nuo 10 iki 30 kg), tad tikisi gerų laimikių ir dabar, tuo labiau, kad mes dviese. Papildomai priduria, a, vos nepamiršau, dėl saugumo….jokiu būdu nuo platformos konstrukcijos kraštų nenutolti toliau 10 m, o geriausia laikytis kuo arčiau jos arba viduryje. Yra ryklių, buvau sutikęs... Sakau, tai kaip dabar bus – pampersų neturiu, o tie dantytieji tikrai man ne draugai... Steevas nusijuokia, paima valties virvę ir nušoka į vandenį pirmas. Priplaukęs prie krašto, pririša valtį. Aš pajaučiu, kad po kostiumu atsiranda dar viena nematoma oda, panaši į "šarkskiną", kuri nei šildo, nei šaldo... Apėmęs baimės jausmas stabdo, o nepatirti įspūdžiai stumia į priekį. Kaip sakoma – akys bijo, o rankos daro...

image007_400

Taigi, pasiimu kolegos paruoštą ilgąjį arbaletą, savo riffe-traveller, ir nušoku nuo valties krašto į vandenį. Pirmas įspūdis – ką čia galima pamatyti tarp tų vamzdžių, jei matomumas vos 2-2,5m??? Net savo ištiesto arbaleto strėlės galo nesimato... O kolega man sako "...ok, don’t worry! You will see later!...". Be to, 1,5 m aukščio bangos taip nedraugiškai siūbuoja, kad atrodo, taip ir stengiasi tave priploti prie kokio nors vamzdyno. Vienu žodžiu, pilnas vamzdiec...

Bet mes atkaklūs. Prasideda veiksmas. Įplaukiam toliau į vidų ir stačia galva neriam žemyn. Nuo 4 m gylio staiga atsiveria fantastiškas vaizdas. Pro melsvai žalsvą vandens atspalvį aiškiai matosi povandeninė platformos vamzdžių skersinė-išilginė konstrukcija, apaugusi kažkokiais nepažįstamais moliuskais bei įvairiaspalviais augalais, aplink kuriuos sukiojasi įvairių spalvų, rūšių ir dydžių žuvys. Obana, neblogas čia akvariumas, pagalvoju, matomumas tikrai ne mažiau 25-30 m! Ir, palyginus, čionai ramiau, nei viršuje... Dar žemiau matosi kažkokių žuvų didžkių siluetai. Tačiau kiek iki jų metrų? Bandau dar nunerti gyliau, tad lėtai slenku vertikaliu vamzdžiu žemyn. Tačiau kas gi čia? Pasąmonėj įsijungia stop signalas. Kompas rodo tik 6m. Apsižvalgau, matau kolega žemiau manęs žvalgosi, o aš toliau, bent iki jo, negaliu nunerti. Kylam. Ir taip kelis kart iš eilės. Palaipsniui apnardom visą platformos povandeninę dalį, tačiau nieko gero nepešam, lipam į valtį ir judam link kitos platformos. Pakeliui bandau suprasti, kodėl giliau 6m negalėjau panerti. Ir suprantu, kad prieš atvykstant čionai aš visą savaitę namie sirgau, tad štai ir pasireiškė organizmo nusilpimas.... Kaip ne laiku! Kolega pasakoja, kad praeitą sykį visas žuvis paėmė iki 10 m. O šį sykį visos žuvys lyg susitariusios kažkodėl "sėdi" nepasiekiamame mums gylyje.

Po 20 min. priartėjam prie sekančios platformos, dar didesnės nei pirmoji. Arbaletai paruošti, imam juos į rankas ir sušokam į vandenį. Įplaukiam į konstrukcijos vidų, prasikvėpuojam ir neriam. Vėl po 4 m atsiveria pasakiškai kraupūs vamzdynų konstrukcijų vaizdai....Man pasiseka nunerti iki 8 m. Gal prasinardysiu, pagalvoju. Matau, kaip Steevas tarp vamzdžių jau sėlina prie kažkokios žuvies. Šūvis, ir strėlė žaibo greičiu lekia lygiagrečiai vamzdžio linija link taikinio. Yra! Tai gruperis arba, kaip vadina vietiniai, "ruž", viena iš mėgstamų žuvų. Aš pamatau kitą, ne mažiau vietinių gyventojų mėgstamą žuvį - barakudą. Lėtai apsisuku ir bandau prie jos priartėti. Ir kodėl niekur nėra pirkti žiaunų... Žuvies dydis įspūdingas, prisitaikau ir šaunu. Tačiau strėlė, išvyniojusi visą startinį lyną ir nepasiekusi tikslo, lėtai krenta žemyn. Suprantu – žuvies dydis ir skaidrus vanduo apgavo mane, barakuda buvo kur kas toliau... Kylu į viršų, keikiuosi ir vynioju lyną. Tik staiga jaučiu kažkokį smūgį į galvą. Išsigąstu, kas čia? Pasirodo, bekildamas nepamatau skersinio vamzdžio. Užsižiopsojau ties savo lynu ir strėle. Nuo smūgio mane atmeta į šoną, apsižvalgau, kad neužsikabinčiau dar už kažko, ir lėtai lėtai iškylu į paviršių. Koks skanus ir gaivus tas oro gurkšnis...Kol suvynioju lyną ir užtaisau savo riffe, bangos negailestingai talžo mane, retkarčiais priplodamos prie platformos stovų. Kad tik neįsipjaučiau ar nesusidraskyčiau, nes medžioklė šiai dienai bus baigta... Tie dantytieji padarai, kurių siluetai šmėkčioja giliai apačioje, tikrai nepatingės pakilti iki paviršiaus, pajutę kraujo kvapą. Ne, paviršiuje jau visai nebeįdomu, kažkaip vėjas įsismarkavo... Greičiau žemyn. Prasikvėpuoju ir jau neriu. Visai lengvai pasiekiu 9 m. Pagaliau prasinardžiau, pagalvoju. Čia tikrai ramu ir gražu. Jaučiasi lengva ir negreita povandeninė srovė, judanti tam tikra kryptim. Tačiau, nežiūrint į tai, kartu ir baisu, net šiurpas nubėga odos paviršiumi tik pagalvojus apie ryklius, tuo labiau žinant, kad jie kažkur šalia. Tikrai nenoriu akis į akį su jais susitikti...

Netrukus pastebiu kelias neblogas žuvis. Iš lėto slenku išilgai tarp dviejų vamzdžių. Taip jais prisidengdamas bandau priartėti prie taikinio. Štai atstumas jau tinkamas, bet kurią imti – didesnę ar per pus mažesnę? Ai, pasirenku pradžiai tą mažesnę ir iššaunu. Matau, kaip strėlė pataiko į žuvį, o ta, padariusi kelias aukšto pilotažo figūras, kelis sykius apsisuka apie kraštinį vamzdį ir nutraukia arbaleto lyną su strėle. Greitai priplaukiu prie jos, bandau atvynioti, bet kur tau....jau reikia kilti. Džiaugiuosi, kad žuvis su strėle tvirtai kabo ant to vamzdžio, apsivyniojusi nutrauktu lynu. Po kelių panėrimų laimikis atpainiojamas ir įkeliamas į valtį, o svarbiausia – atgauta strėlė. Suprantu, kad medžioti tokiomis sąlygomis reikia tikrai stipresnio lyno ritėje. Gal tokio kaip Steevo arbaleto ritėje?

image009_400

Paliekam šią vietą ir judam link trečios platformos. Ji visai nepanaši į pirmas dvi. Net dydžiu nusileidžia. Steevas sako, čia paskutinis medžioklės taškas. Gal čia pasiseks ką sumedžioti. Pasiimu kitą atsarginį kolegos arbaletą. Koks jis sunkus! Pasiruošiam ir šokam nuo valties į vandenį. Priplaukę konstrukcijos kraštus, prasikvėpuojam ir neriam. Steevas pirmas, aš paskui. "Mano" naujas skolintas ginklas ne tik sunkus, bet, pasirodo, dar ir nepatogus. Bet ką jau…gerai, kad bent tokį davė :) O kas gi čia? Žuvų bendruomenės susirinkimas? Kiek jų čia! Visi trofėjiniai. Akies krašteliu pažvelgiu į kompą – 11m. Matau, mano kolega jau išsirinko ir nusitaikęs į taikinį – didžiulę barakudą. Aš jau nežiūriu ten, o bandau irgi paimti panašią man gerokai iš šono, bet tas nepasukamas arbaletas viską sugadina. Matau, nebespėju, bet staiga iš kažkur išdygsta didelių karangsų būrys ir, išlaukęs tinkamą momentą, iššaunu į vieną. Pataikiau! Ritė pradeda pašėlusiai suktis, kylu į viršų. Pakeliui pristabdau virvę, norėdamas patikrinti, ar žuvis vis dar ant strėlės. Nesupratau...mano padėtis iš vertikaliai galva į viršų staiga pasidaro galva į apačią. Tai bent stiprumas! Stipriai malu lastais, paleidžiu virvę ir lėtai kylu į viršų. Paviršiuj įkvepiu gaivaus oro ir kiek atsipalaiduoju, bet neilgam. Žuvis mane vėl traukia paskui save. Sunkiai priplaukiu prie valties ir perduodu arbaletą mūsų pagalbininkams, o pats įšoku į valtį. Fu…pavargau, po šimts pypkių!!! Mano kolega irgi jau valtyje. O vienas iš pagalbininkų laiko virvės galą, prie kurios pririštas bujus-plastikinė kanistra ir Steevo arbaletas. Steevas patenkintas – visgi užvertė tą didžiulę barakudą. Tik dabar reikia ją kažkaip ištraukti. Netrukus mano karangsas jau valtyje. Gerulis.

image011_400

Dabar eilė barakudai. Nerti iki jos pavojinga, gali užpulti. Tad bandėme traukti. Tačiau, kas čia, virvė lengvai pasiduoda ir netrukus tuščia strėlė pasirodo paviršiuje. Trofėjus sulenkė strėlės antgalį, suplėšė save ir nusirovė. Kaip gaila!

image013_400

image015_400

Suvyniojam savo pažeistas "meškeres" ir pasukam valtį kranto link. Steevas nusivylęs – pirmą kartą iš šių vietų grįžta beveik be žuvies...

Taip pasibaigė mūsų 2011 metų gruodžio 31 dienos bendra povandeninė medžioklė Port Gentilyje, prie Gabono valstybės kranto, man palikusi daug daug nepakartojamų įspūdžių.



Įspūdžiais su jumis dalinosi Stanislovas Jankauskas (Argonautas)
 

 

 



Komentuoti

Vardas:

El. paštas:

Šalis:

Miestas:

 Komentarų skaičius: 4