Administracija

Augau kaime, gamtoje, nors ir ne ežerų krašte, bet vandens aplink pakako: kūdros, tvenkiniai ir, žinoma, gražuolė Jūros upė. Su meškere paskui vyresnįjį brolį bėgiojau nuo mažumės, o paūgėjusį mane šviesaus atminimo Tėvas imdavo į medžiokles kaip varovą.

Būdamas gal dešimties, kaukę ir pelekus jau turėjau, nes labai knietėjo besimaudant Jūroje pažvelgti, kas dedasi po vandeniu. Brolis, nors ir nenardė, bet visuotinio deficito laikais studijuodamas Kaune nusipirko rusišką povandeninės žūklės šautuvą (berods RPO-2, tokį žalią, ilgą). Rūpėjo man tas šautuvas, todėl kartą paslapčia nuo brolio, atsidūriau su juo prie Jūros upės. Tais laikais vasaros pradžioje ten visus žvejus ir ne žvejus erzindavo didžiuliai tuntai migruojančių kilograminių skersnukių (apie šią žuvį šiais laikais visiškai nieko nebesigirdi). Pasileidau srovės nešamas į tas vietas, kur jie ganydavosi. Akimirksniu prieš akis atsirado tuntas šių gražuolių. Žuvys metėsi į šonus apeidamos mane lanku iš abiejų pusių, bandžiau kreipti jų pusėn šautuvą.... Kur ten srovėje su tokia lazda, rodės nutaikiau į kažkurią, šoviau, bet... pakėliau nuo dugno tuščią garpūną, į akmenis atmušta nosim. Tokia tad buvo mano pirmoji medžioklė. Daugiau žuvų vaikytis nebandžiau, ne mano dar nosiai pamaniau, bet to šautuvo ramybėje nepalikau, šaudžiau juo ore į įvairiausius taikinius, kol vieną dieną jis užsikirto galutinai...

Vėliau, studijuodamas, rimtai susidomėjau sausumos medžiokle. Tapau medžiotoju, įsigijau ginklą, kartu su abiem broliais, ir šiandien dideliais medžioklės entuziastais, basčiausi po miškus, bet kaip tai vanduo traukė labiau. Pradėjau rimtai spiningauti, tiksliau džigauti, bet vis knietėjo pasinerti ir savo akimis pažvelgti į povandeninio pasaulio grožį.

2000 m. įstojau į PADI nardytojų gretas, bet greit supratau, kad norint nardyti, o tuo labiau medžioti, tampyti ant nugaros daug sveriantį kvėpavimo aparatą, nėra būtina. Taip aš patapau laisvuoju nardytoju – povandeniniu medžiotoju ir panašu, kad tai ilgam.. O tai todėl, kad povandeninėje medžioklėje labiausiai realizuoju abi manyje gyvenančias aistras: ir žūklę, ir medžioklę.

Tiesa, pastaraisiais metais eidamas į vandenį, be povandeninio šautuvo vis dažniau imu su savim ir dėklą su foto technika. Kas žino, prie ko tai gali privesti?...

Prieš išmokdamas plaukti, patyriau ką reiškia skęsti. Viename tvenkinyje taškiausi, įsikibęs kamuolį ir nepajutau, kaip atitolau toliau nuo kranto. Pajutau, kad išsprūdo kamuolys, ir nebepasiekiau dugno po kojomis. Tai ir buvo pirmoji mano gyvenime APNEA. Atrodo, kad tai buvo vakar – prieš akis stovi vaizdas, kuriame kamuolys tolsta nuo manęs, siūbuodamas vandens paviršiuje. Šis įvykis neatbaidė manęs nuo vandens, tik dar labiau pamėgau jį. Neįsivaizduodavau iškylos gamtoje be vandens.

Vaikystėje ištisas vasaras praleisdavau pas senelius. Bočius buvo užkietėjęs žvejys, o dėdė - medžiotojas. Tai būdavo turiningos vasaros, praleistos prie vandens telkinių ir miškų.

Taip gavosi, kad pagrindinė sporto šaka buvo susijusi ne su vandens pasauliu, nors labai mėgau plaukti ir svajodavau apie nardymą. Prieš porą metų mane paskatino vienas kolega iš Kroatijos, pasakodamas apie povandeninę žūklę, jos trofėjus, medžiojimo gylius, vandens skaidrumą  ir jūros gelmių grožybes. Tikriausiai prabudo manyje tūnojusios senelio ir dėdės įskiepytos aistros ir susijungė į vieną - povandeninę medžioklę.