Pradžia | Forumas | Galerija

Prisiminimai iš Dridzos
2009 09 18   Komentarai ( 4 )

Liepos mėnesio 18-19 dienomis Dridzos ežere (Kraslavos rajonas, Latvija) vyko jau tradicinėmis tapusių povandeninės medžioklės varžybų “BUG Cup” taurei laimėti II etapas. Šįmet, kaip niekuomet, organizatorius nustebino rekordinis panorusių rungtyniauti povandenininkų skaičius – net 103 dalyviai. Gera varžybų organizacija, gražus ir skaidrus ežeras, nusistovėję vasariški orai priviliojo gausų būrį entuziastų ir iš Lietuvos. Lietuvai atstovavo 16 povandenininkų su gausia palaikymo komanda, buvo suformuotos 4 komandos, o likę 4 dalyviai varžėsi asmeninėje įskaitoje.Tačiau apie viską iš eilės.

Varžybų dalyviai pradėjo rinktis penktadienį, varžybų išvakarėse, prie įvažiavimo į bazę „Skaistkalni“ ėmė kauptis automobilių eilė, prasidėjo skubotos „sklypų“ palapinių miesteliams paieškos ir dalybos, kaip grybai po lietaus kilo įvairiaspalvės palapinės. Netrukus teritorijos buvo paženklintos ir įteisintos iškeliant komandų bei nacionalines vėliavas; vien pagal jas naujai atvykstantieji galėjo nesunkiai susivokti kur link jiems sukti. Pakvipo laužais, vis dažniau uodų zyzimą nustelbdavo vyriškas klegesys, karštos diskusijos, o vėliau ir dainos. Vyksta pasiruošimas rytojaus dienai: kas meditacijomis treniruoja kvėpavimo sulaikymą, kas stiprinasi užkandžiais, kas kvočia jau čia pabuvojusius savo kolegas ar čiabuvius „braliukus“ latvius dėl ungurių buveinių koordinačių.

Šeštadienį anksti ryte atvyksta komandų pastiprinimai, vėl „dygsta“ palapinės, žvanga iškraunama įranga, ruošiami pusryčiai, žodžiu, stovyklose sujudimas. Formuojamos komandos, prasideda dalyvių registracija. Iškilminga rikuotė, skelbiamas varžybų atidarymas, į dangų kyla varžybų vėliava, instruktažas. Įvardijamos trys starto vietos. Viena čia pat, stovykloje, kitos dvi pasiekiamos tik automobiliais, o kas įdomiausia, trečioji - tik visureigiais. Suprantama, visiems reikia į trečiąją, nes ir pernykštės varžybos parodė, kad ten „kibo“ geriausiai. Pas lietuvius visureigio nėra, o kas norės vežtis konkurentus į žuvingą vietą? Padėtį gelbsti vikrusis Rolandas (Rolis). Rolis ir mes trise (komanda „Trys milijonai“: Andrejus, Audrius ir šių eilučių autorius - Vitalijus) su visa manta šokam į jo „visureigį“ - kemperį ir trenkiamės į paslaptingajį trečiąjį tašką.

Pasirodo, nelabai čia ir reikėjo to visureigio, trukdė tik aukšta, nepjauta žolė. Antrąją varžybų dieną visi panorėjusieji nusigavo ten savo „plentinėmis“ transporto priemonėmis. Juokavome, kad turbūt taip organizatoriai siekė apsaugoti savo tautiečius nuo nepageidaujamo konkurentų antplūdžio.

Startas! Akimirksniu keli patys kovingiausi medžiokliai atsiduria vandenyje, po minutės rusiški riksmai. Pasirodo, apie penkių kilogramų lydys prasmuko tarp kelių medžiotojų vos metro gylyje tiesiog starto vietoje ir dingo jų pačių sudrumstame vandenyje. Oho, galvoju, pradžia nebloga, ir neriu į tamsius Dridzos vandenis. Užbėgdamas įvykiams už akių paminėsiu, kad ši lydeka išvengė daugybės medžiotojų ir išgyveno šias varžybas. Antrąją varžybų dieną kažkuris iš paskutinių finišavusių vaitojo iš apmaudo lipdamas į krantą, nes susitiko su šiuo lydžiu toje pačioje vietoje, deja... ginklas pas jį jau buvo paruoštas išlipimui į krantą.

Vanduo tikrai pasirodė skaidresnis, pilnai tinkamas medžioklei arbaletu, nei buvau nusiteikęs pagal čia jau pabuvojusiųjų pasakojimus. Pasigailėjau, kad jo nepasiėmiau su savimi, tačiau jo kaip ir neprireikė, tiesa, neturėdamas jo nesirįžau daryti pasalų. Ežeras įdomios konfigūracijos, ištįses, daug įlankų, nemaža sala jo viduryje. Daugelyje vietų, iš karto už meldų linijos, skardis į gelmę, tačiau galima rasti ir seklių įlankų bei povandeninių kalnelių, nuklotų akmenimis.

Ėmiausi ieškoti ungurių po samana šalia dumblo ribos ir gylyje, tikėdamasis dumble rasti urvus. Ilgai nepavyko rasti net perspektyvaus dugno kur galetų būti urvai, vėliau radau gerą dugną 7-12 m gylyje, tačiau urvo nei vieno. Pailsėti nuo gilaus nardymo priartėdavau prie žolių su viltimi rasti lydekų, tačiau ir 2-5 metrų gylyje apart smulkmės nieko nepavyko rasti.

Šiose varžybose organizatoriai sumanė įvesti kitokią medžiojamos žuvies dydžio vertinimo sistemą: vietoj visiems įprastų centimetrų buvo pereita prie gramų. Pavyzdžiui, įskaitinė lydeka, starkis - nuo 1000 g, už mažesnę nei 700 g žuvį skiriami baudos taškai, jei žuvis 700-999 g – nei balų, nei baudos taškų neskiriama. Visos kitos žuvys buvo įskaitomos nuo 500 g, baudos taškai skiriami, jei žuvis mažesnė nei 300 g. Suprantama, kad tuo organizatoriai siekė išsaugoti neužaugusias žuvis, tačiau daugeliu atvejų pasirodė, kad žuvį vandenyje akimis „pasverti“ yra sunkiau nei „išmatuoti“. Panašiai nutiko ir man. Baigiantis pirmos varžybų dienos laikui užtikau, man tuokart pasirodė, įskaitinę lydeką, na bent jau ji buvo gerokai stambesnė nei visos iki tol matytos. Suprantama, svėrimui ir apmąstymams daug laiko neturiu, šaunu. Sugriebiu žuvį – velnias, matau, kad kilogramo nebus... Na bent jau 700 g bus. O ką jei nebus? Tokia nežinomybė erzina, kas jeigu gausiu baudos taškų, o komandos nariai turės sumedžioję vertų laimikių – nutempsiu žemyn visą komandą. Tokioje situacijoje paprasčiausia išmesti žuvį ir tiek, bet negaliu taip lengvabūdiškai pasielgti. Gal dar sutiksiu kokius žvejus, padovanosiu, visgi jau valgomas žuveliokas. Nieko nesutikau, atnešiau į finišą teisėjui vienintelę žuvį, vis ne tuščiomis. Svėrimo metu paaiškėjo, kad žuvis svėrė virš 700 g, lengviau atsikvėpiau... Antrą varžybų dieną man gavosi analogiška situacija su 450 g svorio karšioku.

Finišuojam, priduodam laimikius, smalsaujam kas ką parnešė. Pasirodo, žuvies yra, ir gana įspūdingos, lauksime svėrimo. Grįžtame į stovyklą, pasirodo, palaikymo komanda veltui laiko neleido, šauniosios moteraitės laukia grįžtančiųjų su karštos sriubos katiliuku, kuris ir suvienijo bendrai vakaronei visas lietuvių komandas. Užkandę, skubame į svėrimą, kuris kaliningradiečio Červiakovo iškalbos dėka tapo tikru šou. Žinoma, dominuoja lydekos, yra keletas karšių, lynų, buvo net karosas. Buvo ir ungurių, tiesa nedaug, ką ten ungurių, tikrų smauglių, vidutinis sumedžiotų ungurių svoris siekė apie 2 kg. Daugiausia jų pavyko sumedžioti vietiniams Latvijos medžiotojams, matomai jiems gelbėjo ežero pažinojimas. Tiesa, vieną jų pavyko sumedžioti ir Lietuvos atstovui Artiomui. Visi su nekantrumu laukiam, kada ateis didžiojo maišo eilė. Štai jis, šaukiamas laimikio autorius. Pasirodo, tai komandos „Vienu įkvėpimu“ atstovas Arvydas. Jo sumedžiota didžiausia tos dienos varžybų žuvis – lydeka - sverė 6,3 kg. Pagarba Arvydui. Mūsiškių laimikiai visai neblogi, po keletą lydekų sumedžiojo Andrejus, Rolis, Audrius. Svėrimas baigtas, teisėjai sėda sumuoti taškų, dalyviai skirstosi į savo stovyklas, „prasižengusieji“ skuba į paežerę valyti žuvies.

Ilgai dar tą vakarą laužų pašvaistėse buvo aptarinėjami medžioklės Latvijos ežeruose ypatumai, dėliojami rimti antros varžybų dienos planai, kuriuos niekais paversdavo eilinė Andrejaus ir Stasio pasakojama linksma istorija. Visi, kas dar turėjo jėgų iki jos nueiti, nuovargį galėjo palikti kad ir ankštoje, tačiau gerai iškūrentoje pirtelėje. 

Skaisti ryto saulė neleido ilgai snūduriuoti, palapinėse darėsi karšta. O ir laikas ruoštis antros dienos startui! Andrejus skelbia, kad susumavus taškus mūsų komanda „Trys milijonai“  trečia, greit atsiranda motyvacija ir dingsta nuovargis. Vėl judame į trečiąjį startą, šiandien čia dalyvių gerokai gausiau, beveik visi lietuviai irgi startuoja čia. Andrejus dalinasi vakar dienos ir praėjusios nakties sukaupta žvalgybine informacija, kur jis pats pabaidė ungurius, taipogi netoliese buvo pastebėti ir latvių unguriautojų plūdurai. Svarbu pirmiems pasiekti tą vietą. Po starto plaukiam į priešingą Dridzos krantą, kaip kokie jūrų pėstininkai su pelekais po pažastimis šturmuojam salą ir bėgte mišku gal 400 metrų į kitą jos pakraštį. Sukaitę ir uodų sugeltais veidais teškiamės į vandenį. Mes vietoje, ir beje pirmi, deja, dideliam  mūsų nusivylimui, ungurių šiandien čia nėra.  Susirenkam, tariamės ką daryti, mus jau iš visų pusių supa konkurentų plūdurai. Keičiam taktiką, su Andrejumi sutariame veikti kaip komanda, gi svarbu bendras rezultatas, kad tik jis butų pasiektas! Iš gylių metamės į seklumas. Komandinis darbas pasiteisina. Nežiūrint to, kad medžiojame jau keletos sportininkų patikrintuose plotuose, randame žuvį. Po keliolikos minučių Andrejus jau demonstruoja man per 4 kg lydį, vėliau padorų karšioką, dar po valandos dvi 1-1,5 kg lydekas. Tai jau šis tas. Siūlo man keistis pozicijomis. Tiek jau to, galvoju, mes gi komanda. Laiko lieka vis mažiau ir metas galvoti apie finišą, iki jo dar laukia vos ne valandos tranzitas skersai ežero. Suspėjom, finišuojam laiku. Finišo vietoje greit sklinda informacija, kas ką parnešė arba pats pamatai paskui save iš vandens lipančius medžiotojus. Įspūdingą lydeką sumedžiojo Rolis, pas Dimą ir Dainių taipogi yra įskaitinių lydekų. Su gražia virtine didelių karšių grįžo tituluotas estų lyderis Genadijus, nors vakar finišuojant jo vėriklis buvo tuščias.

 

Taigi, Andrejaus laimikis vis dar teikia vilčių geram rezultatui, tačiau viskas paaiškės pasibaigus svėrimui. Vėl teatralizuotas svėrimas, skamba juokas, emocijos ir aplodismentai. Laimikiuose vėl dominuoja lydekos, yra keletas ungurių, karšių, lynų, pora įskaitinių vėgėlių. Pastarosios, pasak laimikių autoriaus, buvo sumedžiotos unguriaujant dideliame 9-12 metrų gylyje urveliuose. Svėrimas baigtas, belieka sulaukti rezultatų suvestinės ir apdovanojimų. Stovyklose įsivyrauja „lagamininės“ nuotaikos – visi ruošiasi kelionei namo. Visą šį procesą dar pagyvina grėsmingas organizatorių pranešimas, kad stovyklos link artėja galingas viesulas, tiesa, gamtos ženklai irgi rodė tą patį. Dar varžybų rezultatai nesusumuoti, o viesulas jau čia, visi susispietėme po ankštu stogeliu pirtelės terasoje. Tai dar labiau suartino visus varžybų dalyvius nekantriai laukiančius rezultatų. Lietui įsismarkavus sulaukiam teisėjų kolegijos. Dėkojama rėmėjams, teisėjams, po to skelbiamos nominacijos, pirma, žinoma, jaunimas, moterys, o po to komandos ir vyrai. Ir štai, vyrų komandinėje įskaitoje trečiosios vietos laimėtoja skelbiama mūsiškė „Trys milijonai“, antri estai, o pirmi, kaip ir priklauso, šeimininkai latviai. Asmeninėje vyrų įskaitoje trečias skelbiamas mūsų Andrejus, antras estas Genadijus ir pirmas vėlgi latvis Aris. Ir dar, lietuvių džiaugsmui prizas už didžiausią varžybų žuvį keliauja Arvydui iš komandos „Vienu ikvėpimu“. Taipogi džiugu, kad net ketvertas lietuvių (Andrejus, Arvydas, Rolandas ir Artiomas) pateko į pirmą rezultatyviausių dešimtuką – šaunuoliai.

Kaip ir visi geri dalykai turi pabaigą, šaunios varžybos baigėsi, prizai išdalinti. Atsisveikiname ir tikimės su daugeliu susimatyti po kelių savaičių Sivers ežere įvyksiančiose varžybose. Paliekame nežinia ko staiga užsirūstinusią, pajuodusią ir švokščiančią Dridzą. Gal jai tapo nepakeliamai liūdna supratus kad ši, beveik tris dienas pas ją viešėjusi šauni kompanija, išvažiuoja? Nesisielok, Dridza, mes čia dar sugrįšim...

Paruošė Vitalijus

 

Komentuoti

Vardas:

El. paštas:

Šalis:

Miestas:

 Komentarų skaičius: 4