Pradžia | Forumas | Galerija

SAUGUMAS VANDENYJE: AR GALIMA PAGALBA IŠ ŠALIES?
2009 09 07   Komentarai ( 0 )

Turbūt dažnas mūsų išvykdamas į medžioklę girdi įkandin savo artimųjų perspėjimus – tik nenardyk giliai, tik neužsibūk po vandeniu, tik nevažiuok vienas, draugą pasiimk – taip toliau ir panašiai. Pamėginkime įvertinti realiai: ar gali povandeninis medžiotojas atsidūręs kritinėje  situacijoje tikėtis realios pagalbos iš pašalės, t.y. iš savo medžioklės partnerio, kolegos valtyje ar  krante? Atrodo toks klausimas niekam neturėtų kilti, prižiūrinčiojo buvimas netoliese ne tik kad tikslingas o tiesiog būtinas.  Tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio, faktai ir praktika rodo ką kitą...

Medžiojant jūroje, kur medžioklė vyksta didelėse, atvirose akvatorijose, kur vanduo gana skaidrus, nardančio partnerio ar kolegos valtyje pagalba tam tikra prasme galima. Iš dalies tai galima taikyti ir dideliems, atviriems, nesudėtingos konfigūracijos ežerams, užtvankoms, karjerams kuriuose vandens skaidrumas siekia bent kelis metrus. Turbūt sutiksite, kad sėdėdamas valtyje vandenyje matysite savo kolegą tik tuomet, kada jis bus paviršiuje. Dabar atsidurkite kailyje to, sėdinčio valtyje, kuriam 3-6 valandų bėgyje vos ne sekundžių tikslumu reikia kontroliuoti medžiotojo iškilimo laiką ir vietą. Tarkim jūs žinote, kad jūsų kolega medžiotojas gali išbūti po vandeniu 2 minutes. Jūs kiekvieno pasinėrimo nefiksuosite laikrodžiu, na gal jums užteks ištvermės tai daryti pusvalandį, na daugiausiai valandą, o po to jūs paprasčiausiai imsite vadovautis savo laiko sąvoka. Tuo tarpu jūsų „vidinio“ laikrodžio parodymai gali smarkiai skirtis nuo faktinio laiko,  ypatingai po keletos valandų praleistų valtyje kaitinant saulei ar merkiant rudens darganai.

Tokiomis sąlygomis, pirmas jūsų vidinis pavojaus signalas nuskambės po 2-3 minučių  nuo to laiko, kai jūsų kolega turėjo iškilti į paviršių. Jūs vis dar ieškosite jo akimis dešinėje ir kairėje, toliau ir arčiau...Ryžtingų veiksmų imsitės dar po minutės, be to jums reikės dar užsidėti bent pelekus ir kaukę o tai irgi užims laiko. Pagaliau jūs vandenyje, tačiau kur plaukti, kur nerti?

Jūsų valtis nuo pat pradžių nebuvo visiškai šalia vandenyje esančio kolegos nes ji butų trukdžiusi jo medžioklei o dabar atstumas tarp jos ir įvykio vietos galėjo padidėti keletą kartų dėl medžiotojo veiksmų po vandeniu, srovių ir vėjo ir priedo - nežinoma kryptimi.   Tokioje situacijoje, patekusio į  bėdą medžiotojo paieška gali užtrukti nuo keletos minučių iki begalybės, todėl viską įvertinus, tikėtis savalaikės pagalbos galima, bet jos tikimybė labai maža...

Čia specialiai išnagrinėtas kraštutinis, savarankiškos medžioklės atvejis, kuomet medžiotojas nenaudoja įspėjančiojo plūduro, kuris skirtas ne tik kad įspėti plaukiojimo priemones apie netoliese esantį nardytoją, bet ir padedą prižiūrinčiam kolegai gana tiksliai nustatyti kur šiuo metu po vandeniu randasi jo stebimas objektas. Tačiau čia paimtas pavyzdys su pareigingu jūsų kolega kuris nepamiršta ko jisai sėdi valtyje ir nuosekliai jus stebi, tačiau iš praktikos žinome, kad dažniausiai sėdintys valtyje mūsų „angelai sargai“ žvejoja, skaito, deginasi ar atsigaivinę alučiu, „išvargę“ tiesiog miega besisupančioje ant bangelių valtyje...

Antrasis variantas, kuomet medžiotoja prižiūri porininkas – medžiotojas yra žymiai priimtinesnis vien dėl to, kad jis randasi netoliese vandenyje su pilna apranga, netgi gali matyti savo partnerį po vandeniu jeigu tik leidžia vandens skaidrumas ir imtis neatidėliotinų gelbėjimo veiksmų. Deja pakankamas skaidrumas būna retai o esant giluminei medžioklei vizualinis kontaktas dėl šios priežasties dažniausiai neįmanomas. Kita vertus, abu medžiotojai turi turėti kiek galima panašesnius sugebėjimus neriant į gylį. Jei vykdoma pelaginių žuvų medžioklė, tai partnerio buvimas netoliese paviršiuje tam turės tik nepageidautiną  poveikį kai tuo tarpu medžiotojas nusiteikęs maksimaliam rezultatui, todėl sergėtojui vėlgi gali tekti laikytis atokiau kas stipriai sumažins savalaikės pagalbos tikimybę.

Pavyzdžių, kuomet priežiūra iš valties buvo efektyvi ir suteikta savalaikė pagalba deja labai maža. Užtat visiškai nesenas ir nuskambėjęs atvejis per praėjusių metų pasaulio čempionatą, kuomet Rusijos rinktinės sportininką turėjusi saugoti ir prižiūrėti valtis jį... pervažiavo (pasekmės, palyginus neskaudžios, matosi foto). Kur kas daugiau pavyzdžių, kuomet ir valčių buvo, ir žmonių jose pakako, bet medžiotojas ar nardytojas buvo prarastas...

Sąvoka „povandeninio medžiotojo apsauga“ gėluose vandenyse dar labiau iliuzinė. O tai todėl, kad gėluose vandenyse praktiškai nėra dviejų pagrindinių ir būtinų faktorių: didelių atvirų vandens plotų ir gero matomumo po vandeniu. Du medžiotojai įbridę į upę ar ežerą jau po poros minučių, jeigu tik jie nemedžioja greta vienas kito, pameta vienas kitą iš akių. Stebėti juos nuo kranto trukdo dažniausiai pakrantės krūmai ar aukšta meldų siena. Teoriškai atrodo kad patogiausia prižiūrėti medžiotoją būtų iš valties tačiau jau minėta kaip būna su valtininkais.  Jie gali tik sureaguoti į pagalbos šauksmą bet pagrindinis pavojus medžiotojo tyko po vandeniu o iš ten nepašauksi... 

            Jūroje efektyvi šalia vandenyje esančio partnerio priežiūra gėlo vandens telkiniuose sukelia daugiau rūpesčių nei naudos. Žinoma gali sutapti kad kolega atsidurs tinkamu laiku ir  tinkamoje vietoje, ir tada jis greičiausiai galės suteikti pagalbą į bėdą patekusiam bičiuliui. Tačiau praktikoje nemaža atvejų kuomet tokia kaimynystė kada greta plaukiojama su užtaisytais ginklais  yra pasibaigusį ne šūviais į žuvį o į savo kolegą. Duotuoju atveju buvimas vandenyje greta dviejų ar daugiau medžiotojų yra traktuojamas ne kaip galima pagalba o kaip papildoma grėsmė patiems medžiotojams. Todėl medžioklė turi būti vykdoma griežtai laikantis dviejų medžiotojų iš anksto susitartų upės kranto ar plaukimo krypties. Tik labai patyrę ir gerai vienas kitą pažystantys medžiotojai gali sau leisti medžioti greta. Ne veltui ir povandeninės žūklės varžybų metu taisyklės draudžia dalyviams priartėti vienas prie kito arčiau nei per 10 metrų. Saugumas čia pirmoje vietoje o antra žinoma papildomi triukšmo šaltiniai, sudrumstas vanduo netoliese tik neigiamai įtakos medžioklės rezultatą.

Taigi išanalizavę pagrindines situacijas kokiose dažniausiai vyksta povandeninė medžioklė, aiškiai matome pagalbos nardytojui kritinėse situacijose poreikį tačiau tuo pačiu metu įsitikinome kad pagalba iš šalies dažniausiai neefektyvi arba visiškai neįmanoma. Taigi išvada tokia aiški kiek ir svarbi: vandenyje nardytojas pats sau gelbsti kritinėje situacijoje o dar geriau į tokias situacijas iš viso nepapulti. Ironiška, bet sena sparnuota frazė „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“ čia labai tinka. Tačiau „gelbsti sau“ nereiškia kad jūs galite pasikliauti ginklo saugikliu, brangiu peiliu, atletišku savo kūno sudėjimu ar fantastišku kvėpavimo sulaikymu. Pats svarbiausias ir vienintelis teisingas jūsų „saugiklis“ slypi jūsų galvoje. Iš tikro tiktai jis gali patikimai apsaugoti jus nuo nelaimės.  

Nuolatos prisiminkite ir laikykitės saugumo reikalavimų medžioklėje kurie taikytini konkrečiu atveju, apie tai daug kur rašoma ir kalbama. Žinoma, gali būti situacijų, kurių neįmanoma numatyti, taip vadinama „force majeure“, tačiau pamėginkite prisiminti jums žinomus nutikimus, traumas kuriuos patyrė mūsų „ginklo brolis“ ir jūs įsitikinsite, kad dauguma jų nutiko dėl vienokių ar kitokių žinomų saugos reikalavimų nesilaikymo. Geras medžiotojas – mąstantis medžiotojas.

Saugumas povandeninėje medžioklėje turi dar viena svarbų aspektą kuris tiesiogiai neliečia pačių su tuo susijusių asmenų. Turima galvoje pati medžioklė ir jos tolesnis egzistavimas, kuris bus įtakojamas su ja susijusių traumų ar net mirčių statistikos. Reikia tikėtis, kad uždrausti šio nuostabaus ir vis populiarėjančio užsiėmimo niekas neišdrįs, tačiau suvaržyti mus įvairiais apribojimais įstatymų leidėjai gali lengvai. Prisižiūrėję ir prisiklausę istorijų, kaip mes povandeniniais šautuvais žalojame save ir aplinkinius pradedant parduotuve (būta ir tokių atvejų!) ir baigiant vandens telkiniu ar jo pakrante, pastarieji  gali nesunkiai, labai nesigilindami į aplinkybes įvesti  įvairius apribojimus ginklų įsigijimui, transportavimui bei naudojimui. Todėl, jei kas iš povandeninių medžiotojų dėl jaunatviško maksimalizmo ar kitų nepaaiškinamų priežasčių nelabai pergyvena dėl savo paties saugumo, belieka tikėtis kad tuomet nuo neapgalvotų poelgių juos sulaikys bent jau pagarba visai mūsų bendruomenei.

Paruošė Vitalijus          

Komentuoti

Vardas:

El. paštas:

Šalis:

Miestas:

 Komentarų skaičius: 0