Pradžia | Forumas | Galerija

Vieno kelmyno istorija
2008 04 28   Komentarai ( 6 )

2006-jų metų birželio pabaiga. Po ilgo planų kūrimo ir informacijos kaupimo laikotarpio pagaliau aš pirmą kartą stoviu ant Antalieptės marių kranto. Mane visuomet labiau traukia tvenkiniai, karjerai nei ežerai su dažniausiai lėkštu, nuobodžiu dugnu. Prisiklausęs pasakojimų apie užsemtus kaimus, kelius, buvusią upės vagą, kelmus ar net miškus, senokiai degiau noru pasinerti į skaidrius šių marių vandenis. Senolis, sodybos šeimininko tėvas, vakarojant prie alaus pasidalino prisiminimais kas kur buvo iki pastatant užtvanką Antalieptėje o aš žinomą visą šią mums povandenininkams neįkainojamą informaciją stengiausi sudėti į nuo alaus apsunkusią galvą kad panaudot rytdienos medžioklėje.

 

 

Kitos dienos popietę susiruošiau. Vietoj savo patikrinto pneumatinio Seac Sub ASSO 50 prie kurio pritaisyta plūdė ungurines šakės svoriui kompensuoti, nenorėdamas jos ardyti, pasiėmiau išbandyti neseniai įsigytą padėvėtą Cressi SL 55, mat nutariau pirmą kartą pamėginti medžioti vienšakiu antgaliu. Turėjau neseniai įsigijęs atrodo rimtą vienšakį antgalį su dviem atsidarančiais ilgais „lapeliais“ kuris man pasirodė bus pats tas senolio minėtiems monstrams sulaikyti ir dar ant strelės lyno užvyniojau Omer‘io guminį amortizatorių žuvies smūgiams slopinti. Na atrodo rimta sistema, belieka surasti rimtą žuvį ir i ją pataikyti, visa kita –paprasta. Bet pasirodo ne taip viskas paprasta...

Matomumas maloniai nustebino, nedažnai tekdavo tokiame skaidriame vandenyje medžioti. Pasijutau kiek neužtikrintai kai paleidau bandomąjį šūvį į pirmą pasitaikiusi pagalį. Strelė nedaskriejusi iki jo truktelėjo ranką ir nukrito ant dugno. Skaidriame vandenyje su 55 cm ilgio pneumatiniu ginklu pasijutau lyg su trumpu pistoletu ir iš karto supratau kad toks ginklas čia per trumpas. Nei taiklumo nei pakankamo šūvio nuotolio. Vėl mintyse keikiau pažaduką prekybininką kuris dar pavasarį turėjo atvežti mano išsvajotą arbaletą Seac Sub X-Fire 75. Na bet medžioklė tik prasidėjo ir raminau save kad viskas bus gerai. Ties senolio nupasakotu iškyšuliu, šlaite, 2-3 m gylyje pasirodė pirmieji kelmai. Neriu tenai, dairausi, pilna smulkmės, prie pagalio prisiglaudus įskaitinė lydekaite, šaunu gal is 1,5 m – pro šalį, vėl keikiu trumpą pneumatą. Neriu dar kartą, aisku lydeka dingus bet nusileides giliau palei šlaitą matau kad kelmai nesibaigia, jų čia visa virtinė driekiasi gylin. Stovi stati ir guli lyg stulpai, lyg medžiai lyg rastai, kažkokia buvus konstrukcija, trobesiai ar poliai, bala žino? Va čia tai vieta pamaniau, iš karto atsirado nuojauta kad čia turi būti kažkas stambesnio, 6 m gylis ir toks kelmynas - nuo dugno ir baigiasi gal 1,5 m nuo paviršiaus. Neriu vėl į dugną, ten sustoju, dairausi nes iš apačios paviršiaus fone gerai matosi kas čia gyvena. Lanku per saugų atstumą (pneumatui !) sukasi kuproti ešeriai, bet nebandau laimės, tramdau save, nenoriu trukšmauti, tikuosi kažko rimtesnio. Matau kelmai tęsiasi tolyn ir dar giliau, atsargiai apžiūriu juos iš eiles ir stengiuosi iškilti jau apieškotoje zonoje. Vėl leidžiuosi, lėtas skrydis virš dugno ir ....ties pačiu didžiausiu, kaip vėliau paaiškėjo, kelmu, prie pat jo viršaus, t.y. apie 2 m nuo vandens paviršiaus pamatau beveik tiesiai virš savęs sustingusią didžiulę lydeką. Aš buvau prie pat dugno, apie 6,5 m gylyje, mus skyrė gal 4 m vandens ir aš jau buvau palengva pradėjęs kilimą. Supratau kad ji manęs kol kas nemato bet delsti nebuvo galima, mintyse greit įvertinau savo ginklą -vienšakis su dviem lapeliais, amortizatorius, gerai užpumpuotas pneumatas, žodžiu viskas kaip ir gerai, truko gal tik ritės bet galvoju kaip nors... Ranka su ginklu jau ištiesta į viršų, palengva kylu ir jau taikausi. Kur šauti? Nusprendžiau šauti iš karto už galvos, pamaniau kad harpūnas nepramuš kiaurai galvos nes labai jau didelė atrodė. Liko du metrai, pusantro ir bijau kad bet kuria akimirką ji gali startuoti ir tuo pačiu suprantu kad kiekvieną išlaukta akimirka padidina mano sėkmės šansus. Aiškiai mačiau platų, baltą pilvą, nutaikiau ties krūtinės pelekais ir turbūt iš kokio metro iššoviau...

Tikėjausi stipraus truktelėjimo ir iš karto šokau artyn žuvies, bet jo nebuvo. Lydeka pašėlusiai besisukdama metėsi žemyn link dugno, aš paskui ją, vos pralindau tarp susipynusių rastų kad neduoti jai pilnai ištempti lyno ir išsiplėšti. Matau ji sukasi jau dugne keldama dumblo debesis, aš leidžiuosi žemyn prie jos kad sugriebti rankomis nors jau labai norėjosi kvėpuoti. Tuoj sugriebsiu, pradėjau dumblo debesį grabalioti rankomis ir sugriebiau ... tuščią harpūną. Mano nuostabai ir apmaudui nebuvo ribų. Tikrai kliuvo, nebuvo jokio smūgio kad žuvis išplėštų savo audinius, antgalio lapeliai pilnai atsidarę, viskas tvarkoj o ir aš atrodo padariau viską ką galėjau. Niekaip negalėjau suprasti kas įvyko. Pailsėjau, kiek įmanoma tokioje situacijoje nusiraminau ir pradėjau bėglės paieškas. Ne kartą yra taip nutikę su smulkesnėmis 1-2 kg lydekomis kuomet dar būdamas „žalias„ medžiodavau su nevykusiais gamykliniais tridančiais antgaliais kurie būna komplekte perkant ginklą. Tos „šakės“ labai kapoja žuvį ir prastai ją pašovus sulaiko. Stambesnė lydeka, turėdama minkštus kūno audinius, dažniausiai pirmo smūgio metu nusiplėšdavo ir sužeista nuplaukdavo. Po 5-10 minučių pradėdavau paiešką 10-15 metrų spinduliu ir nepameluosiu gal pusę atvejų pavykdavo žuvį rasti gulinčią ant dugno ir pakartotinai pašauti. Visada ieškokite sužeistos žuvies o radę niekada nebandykite sugriebti jos ranka nors ir atrodys žuvis leisgyvė, šaukite iš protingo atstumo pakartotinai, tokia žuvis neretai atgyja rankose ir visos jūsų paieškos gali tapti bevaisės. Tą kartą šauti pakartotinai man neteko nors ieškojau ilgai ir atidžiai. Pradžioj lyg radau dumblo debesėlius dugne kur link mano manymu nuplaukė „mano“ lydeka bet tuo viskas ir baigėsi. Raminau save bent tuo kad sužeidžiau nesmarkiai ir gražuolė lydeka išgyvens. Nei tą nei kitą dieną ieškoti daugiau nebeturėjau galimybės nes buvo sekmadienio pavakarys ir reikėjo judėti namų link.

Dabar jau žinojau kur ji gyvena ir jei išgyvens, būtinai čia sugrįš. Žinoma planavau sugrįžti ir aš, už mėnesio laukė atostogos, ir kur praleisiu jų bent savaitę – man jau buvo aišku. Na manau jau tikrai iki to laiko sulauksiu savojo taiklaus ir toliašaudžio arbaleto ir misija taps paprastesnė.
Rugpjūčio vidury atvykom čia su šeima savaitei atostogų, deja arbaleto su mumis dar nebuvo bet jis kaip visada „buvo kelyje“ ir tuoj tuoj aš jį turėjau gauti. Pažadėjo man, kai tik jis atvyks, įdės Kaune į autobusą kuris vyksta i Zarasus...lyd_008_400

Atsiprašiau „nevykėlio“ Cressi ir su dideliu jauduliu artėjau magiško kelmyno link. Kaip ir tada mane pasitiko solidūs ešeriai, bet man tada jie nerūpėjo, aš ieškojau savo senos pažystamos. Tik priartėjau prie kelmyno centro kur tada ją radau, ant matomumo ribos pamačiau ją tolstančią, lėtai man mojančia savo galinga uodega. Buvo aišku kad šį kartą ji buvo už mane akylesnė. Kiek nusiminiau nesėkme bet iš kitos pusės buvo smagu kad ji išgyveno, aš juk čia būsiu savaitę ir dar bus progų susitikti. Tikrindavau ta vietą ir dar kiek mažesnį, netoliese esantį kelmyną, du kartus per dieną: ryte apie 8 val. ir vakarop apie 19 val. ir per penkias dienas aš ją mačiau gal keturis kartus tai vienoje tai kitoje vietoje. Bet šūvio taip nei karto ir nepavyko paleisti, vanduo skaidrus ir ji visada išnykdavo vos tik ja išvysdavau, su 55 cm pneumatiniu ginklu jos pasiekti negalėjau. Kada lydeka pasišalindavo, tada medžiotojo įkarštį išliedavau ant besisukiojančių aplink ešerių į kuriuos iki tol nekreipdavau dėmesio. Aišku didieji pasišalindavo vos tik man pasirodžius, tad kliūdavo žioplesniems vidutiniokams o vėliau išmokau patykoti ir dičkių.

Likus dviem dienoms iki išvažiavimo, ryte atskriejo išganinga SMS iš Kauno –mano arbaletas jau Kaune ir jau kraunamas Zarasų autobusan. Išstudijavęs naująjį pirkinį ir paruošęs jį mūšiui tą patį vakarą jau buvau poste. Niekad iki tol nešaudęs arbaletu nedrįsau iš karto lįsti kur gyveno kelmyno karalienė o nusprendžiau išmėginti ginklą ant netoliese besisukiojančių pasipūtėlių ešerių. Rezultatai pranoko lūkesčius: iš tada atrodžiusio neįtikėtino 2-3 metrų atstumo harpūnas kiaurai perverdavo 200-300 g ešerius būtent toje vietoj kur taikydavausi. Džiūgavau.

Kitos, paskutinės medžioklei skirtos dienos rytą išsiruošiau „planiniam patikrinimui“ tik šį kartą jau su naujuoju 75 cm ilgio arbaletu. Ešeriai, išvakarėse pajutę naujojo ginklo jėgą laikėsi atokiau ir elgėsi pagarbiai, nebešiaušė savo keterų, bet tada jie manęs ir nedomino. Nėrimas po nėrimo artėjau prie tos vietos kur pirmą kartą įvyko mūsų kova. Vis stipriau kilo viduje nerimas ir štai staiga, prieš pat mano akis, visai tame pačiame lygyje kaip ir aš gal už dviejų metrų nuo manęs pastačiusi galingą savo šoną tarsi manęs laukdama stovėjo „mano“ lydeka. Negalėjau patikėti tokia patogia padėtimi šūviui, dabar atrodo kad tam būtų pilnai tikęs ir mano prakeiktas pneumatas, stipriau suspaudęs rankeną, beveik nesitaikęs, iššoviau. Mano nuostabai žuvis liko stovėti kaip buvusi ir iš karto nesuvokiau kodėl, nejau nebuvo šūvio? Po akimirkos pamačiau iš abiejų žuvies šonų styrantį savo metrinį (115 cm) harpūną, atsitokėjęs puoliau artyn, sugriebiau už abiejų galų ir į paviršių. Kova buvo baigta, žuvis nugalėta, buksyravau ją prieplaukos link vis apžiūrėdamas laimikį ir netverdamas džiaugsmu. Kaip tik išmiegojusi, maudynėms vandens link nuo kalno leidosi mano šeimyna, ovacijos, fotosesija. Buvo džiugu bet vėliau apėmė liūdesys kad didžioji medžioklė užsitęsusi beveik du mėnesius baigėsi, toks patyręs, gudrus, garbaus amžiaus priešininkas suteikęs man tiek emocijų nukautas. Lydeka lyg žinodama kad ryt išvažuoju, iki tol buvusi nepasiekiama, tąsyk lyg savo noru atsuko man savo šoną –tokia buvo patogi situacija šūviui. Tinkamų svarstyklių po ranka neturėjome, vežėme laimiki sverti i Degučius, šiaip ne taip pasvėrėme nes svarstykles sveria tik iki 5000g. Išbūrėme kad žuvis sveria apie 6,5 kg. Skrodžiant paaiškėjo kas harpūnas kliudė tik stuburo atšakas bet to pakako kad žuvis būtų visiškai paralyžuota. Ir dar, vos nepamiršau –atidžiai apžiūrėjęs neradau jokio anksčiau patirto sužalojimo ir pats Dievas te žino ar tai ta pati žuvis kurią kliudžiau prieš pusantro mėnesio ar ne? Galvoju kad galėjau tada kliudyti tik peleką kuris plyšo o gal ir pilvą kuris užgijo. Visi žinom kokios gajos yra lydekos.

lyd_004_400Tos pačios dienos pavakare vėl išplaukiau į medžioklę, galvoju dar padresiuosiu akiplėšas ešerius. Nukovus porą gražių dryžuotųjų galvoju patikrinsiu ta vietą kur ryte radau lydeką, maža ką, o ir ešeriai ten patys didžiausi sukdavosi visai lydekos panosėje. Ir ką jūs manote, visiškai toje pačioje vietoje kur ryte įvyko drama, ramiausiai sau virpindama pelekais stovėjo kita gražuolė ir matomai džiaugėsi naujaja teritorija. Ši, lyginant su pirmaja buvo gerokai maženė bet visgi atrodė įspūdingai. Pajutusi mane pradėjo tolti, kiek spustelėjau pelekais ir aš, arbaletas nepavedė ir šį kartą. Ši plėšrūnė svėrė lygiai 3 kilogramus. Sėkminga medžioklei diena baigesi o su ja kartu ir atostogos prie Antalieptės marių kurios padovanojo gausybę puikių įspūdžių. Mintyse jau kūriau planus kaip čia sugrįšiu kitą vasarą.

2007-ųjų rugpjūtis, jau kelios dienos kaip mes su šeima prie Alaušo. Unguriai kažkur dingę, per kelias medžiokles jų tik keletą sumedžiojau, ankstesniais metais budavo galima per vieną jų tiek surasti. Žmonai sakau: žinai, važiuojam kelioms valandoms prie Antalieptės marių, viso labo tik 35 km, manęs ten laukia lydeka, pasakiau juokais...

Žinoma man rūpejo tas vienintelis, dosnusis kelmynas, labai knietėjo jį patikrinti. Vis dar juokaudamas žmoną raminau kad ilgai neužsibūsiu, tik pasiimu „savaja“ lydeką ir grįžtu. Trumpa fotosesija įsimintinam krante, kaip ne kaip visgi čia pirmą kartą šimet ir dar su nauju hidrokostiumu. Kelmyne kaip visada pasitiko smalsuoliai ešeriai, sukosi būriai kuojų ir aukšlių. Ties pirmais kelmais radau šūvio vertą kilograminę lydeką bet neliečiau, nenorejau išbaidyti didžiosios. Nėrimas po nėrimo arteju prie tos vietos, viskas taip pat kaip ir tada, jaudulys, širdis daužosi, trūksta oro. Žinau jau čia veik kiekvieną pagalį, tuoj tuoj priplauksiu, kylu į paviršių įkvėpti lemiamam nėrimui. Leidžiuosi gilyn, tyliai slystu tarp pagalių stengdąmasis nieko neužkliudyti. Štai ta vieta, štai ir gražuolė didžiulė lydeka. Matau kad ir ji mane pajuto, nedvejodamas, kiek prisitaikęs šaunu iš maždaug dviejų metru atstumo. Na ir prasidėjo „žvakės“ piruetai... Stengiuosi dirbti pelekais kad būti kuo arčiau žuvies, neleisti jai pilnai ištempti lyno smūgiui tuo pačiu bandau ją sugriebti rankomis. Laimei žuvį suvaldžiau, ši neužlindo ir neužpainiojo harpūno lyno už gausybes šalia esančių šiekštų ir pagalių, tada jau tikrai būtų nutrukusi nes pastebejau kad pataikiau į pilvą. Baisiai užsinorėjau kvėpuoti, kylu į viršų palengva, atsargiai tempdamas už lyno aukštyn ir žuvį. Ši jau nuvargusi, suka palengva ratus po manim pavirtusi ant šono. Neriu žemyn ir šįkart man jau pavyksta ja sugriebti rankomis už pažiaunės. Viskas, ji jau mano! Grįžtu prie lieptelio, žmona stebisi ko taip greit, iškišu virš vandens lydekos galva ir viskas tampa aišku. Savo žodį tęsėjau, vandeny užsibuvau viso labo gal dvidešimt minučių.

Nors žuvis svėrė lygiai 6 kg, kova buvo įspūdinga, bet taip nedžiūgavau kaip pernai. Viskas įvyko pernelyg greit ir bent jau man, gal kiek per paprastai. Nebuvo tos didžiosios Medžioklės kaip pernai, kas mums medžiotojams suteikia daugiausiai emocijų.

Visi mes siekiame kuo didesnių laimikių, kai sumedžioji tokį, žinoma džiaugiesi, tai lyg savo žinių ir meistriškumo pasitikrinimas. Nežinau kaip jums, bet man po to būna liūdna ir gaila tos žuvies, kai pagalvoji kiek jai metų, kiek pavojų jai pavyko išvengti ir va tu padėjei tašką visame tame.

Šimet dar ten nebuvau, bet būsiu, ir dar nežinau ką padovanos šis kelmynas šįkart ir ar nesudrebės mano ranka išvydus pagarbos vertą žuvį...

Gražių jums laimikių.

Vitalijus

Kaunas, 2008 m. gegužė

P.S. Foto kur as mėlynu JB Esclapez kostiumu 2006 m. laimikis, kur juodu Seac Sub -2007 metai.

 

lyd_002_400



Komentuoti

Vardas:

El. paštas:

Šalis:

Miestas:

 Komentarų skaičius: 6