Pradžia | Forumas | Galerija

Vištyčio grobuonis
2008 10 01   Komentarai ( 12 )

Penktos, paskutinės atostogų dienos prie Vištyčio ankstyvas rytas. Sunku ropštis iš lovos ankstų rytą, ypač po „atsisveikinimo vakaro“ bet save motyvuoju kad po to grįžęs namo nesigailėčiau. Didelei mano nuostabai visada džiuginęs Vištyčio vanduo labai žydi tai nei fotografuot nei arbaletu mosikuot nelabai gaunasi, matomumas 1-1,5 metro, tad eilinį kartą pasiimu 50 pneumatą su ungurine šake ir einu unguriaut.

Kaip visada 5-6 m gylyje, ties briauna kur baigiasi žolės ir prasideda dumblas. Įsibridęs iki krūtinės užsitaisau šauniką ir, kad kur jį bala, matau kaip iš vamzdžio pradeda gana sparčiai virtine eiti oro burbuliukai. Iššaunu, oras liovėsi ėjęs bet užtaisant iš naujo jaučiu kad oro gerokai pamažėję nes visiškai lengvai užtaisiau. Velniava, bet pompos net krante nėra tad nusprendžiu medžiot su tokiu.  Galvoju ar ungurį pramušiu su tokiu arba kas bus jei kokį „rastą“ rasiu?...

Nuraminau save nes iki šiol per keturias medžiokles net nemačiau nė vienos šaunamos lydekos. Už pusės valandos veriu ant kukano pirmą riebų ungurį, dar pusvalandis nieko gero neduoda. Brendu į krantą išleist „kondensato“. atsikvėpuoju, prasipučiu, panašu kad su unguriais prastai, tad nusprendžiu palengva sukt namų link pakeliui medžiodamas. Leidžiuosi į dugną,  pasimato „šienas“ (aš taip vadinu žoles kurios būdamos apie metro aukščio sugula dugne gražiai tarsi šieno pradalgė) po kuriuo dažniausiai randu ungurius ir ....sustingstu. Po žole, tiesiai po savim matau griozdišką galvą,  į mane spoksančias akis ir galingą kūną.

Lydys užsimaskavęs, ramus, mano kad aš jo nematau bet veikt reikia greitai. Prisimenu savo nusiorinusį šautuvą ir ungurinę šakę bet visgi nusprendžiu šaut, situacija palanki. Greit nutaikau į sprandą ir ...spust. „Atsistojo“ šienas, dumblo kamuoliai, smūgių lyg nejaučiu bet matau aplink save besivartančią dugne lydeką ir paskui ją tabaluojančią baltą savo harpūno virvę... Nutrūko! Pamanau, bet negaliu suprasti kodėl, rodės tvirta, niekad nepavedusi sistema su amortizatoriumi? Pavyksta sugriebti už virvės ir dideliai savo nuostabai jos gale aptinku....savo šautuvą. Tik vėliau supratau kad smūgis po šūvio visgi buvo ir šautuvas man buvo tiesiog išmuštas iš rankų.

Jau noriu kvėpuoti tad palengva pradedu kilimą atsargiai paskui save tempdamas viršun lydį. Paviršiuje žuvis tiesiog pasiunta, minu iš paskutinųjų paskui ją lastais kad tik neišsiplėštų prisimindamas susilpnėjusią šūvio jegą. Lydys pradeda sukti ratus po manim sukdamas man apie kojas trosą, sukuosi ir aš stengdamas išvengti užpainiojimo. Jis vėl gilyn, aš vėl tempiu į viršų. Porą kartų lydys trenkėsi man į krūtinę ir kaklą plačiai išžiotais žabtais. Nemanau kad tai buvo puolimas, greičiausiai agonija, bet jausmas ne iš maloniųjų kai šalia veido klaksi  tokia „glodkė“ kad atrodo mano galvą apžiotų panorejusi. Pagaliau man pavyksta viena ranka sugriebti už styrančio harpūno o kita sugriebiu už mėsingos, žiaunas skiriančios pertvaros.

Viskas, dabar jau ji mano. Daugiau nesiimu jokių veiksmų bijodamas žuvį išleisti iš rankų ir taip įsitvėręs buksyruoju žuvį į savąjį „uostą“ iki kurio gal 150 metrų. Ten, pasiguldęs lydį ant lieptelio ir gerai užgulęs, peilio pagalba užbaigiau žuvies kančias...

Turiu Laimę sumedžiot trofėjų paskutinę atostogų (išvykimo) dieną todėl dar kartą įsitikinau kad kovot reikia iki galo, nenuleisti rankų  net jei ankstesnės medžioklės nebuvo labai sėkmingos.

 

vital2_002_400

 
 

vital2_003_400

 vital2_005_400
 vital2_012_400
 

 

 

 

 

 



Komentuoti

Vardas:

El. paštas:

Šalis:

Miestas:

 Komentarų skaičius: 12